Pirmoji kelionė į Albaniją man tapo ne tik pažintimi su nauja šalimi, bet ir vienu įsimintiniausių nuotykių gyvenime. Mano tikslas buvo ambicingas – praskristi paramotoriu per visą Albanijos pakrantę. Ir žinote ką? Man pavyko! Be to, aplankiau šalies sostinę Tiraną ir kelis žavius miestus: Duresą, Vlorę, Girokasterį, Sarandę bei Ksamilį. Štai kaip viskas vyko.

Kelionė prasidėjo nuo Albanijos pakrantės – vietos, kurią sunku apsakyti žodžiais. Skrisdamas paramotoriu virš Jūros pakrantės, mačiau, kaip žydras vanduo susilieja su kalnų horizontu. Vaizdai buvo pasakiškai gražūs – tokie, kokių joks vaizdo įrašas ar nuotrauka neperteiks. Saulės spinduliai žaidė bangose, o apačioje driekėsi smėlėti paplūdimiai, uolos ir maži žvejų kaimeliai. Kartais atrodė, kad skrendu per kokį nors atviruką, o ne realų pasaulį.

Pirmasis sustojimas buvo Duresas – triukšmingas, gyvybingas miestas prie Adrijos jūros. Čia pajutau Albanijos ritmą: gatvėse šurmuliuoja žmonės, kvepia šviežia kava ir kepta žuvimi. Toliau keliavau į Vlorę, kur prasideda Jonijos jūros pakrantė. Šis miestas mane sužavėjo savo ramybe ir vaizdu į salą horizonte. Skrydis virš Vlorės įlankos buvo vienas iš tų momentų, kai supranti, kodėl verta gyventi šia akimirka.

Girokasteris – visiškai kitoks. Šis UNESCO saugomas miestas, vadinamas „akmenų miestu“, atrodo tarsi sustingęs laike. Siauros gatvelės, osmaniško stiliaus namai ir pilis ant kalvos – čia jaučiausi tarsi kino filme. Vietiniai gyventojai buvo neįtikėtinai malonūs. Kai pakildavau su paramotoriu, jie mojo rankomis, šypsojosi, o kai kurie net bėgo paskui, norėdami pamatyti, kaip nusileidžiu. Jiems parasparniai – tikra egzotika, ir tai darė didelį įspūdį.

Sarandė ir Ksamilis buvo mano kelionės desertas. Sarandėje grožėjausi promenada ir vaizdu į Korfu salą, o Ksamilis... Na, tai tiesiog rojus žemėje. Mažos salelės, skaidrus vanduo ir balto smėlio paplūdimiai – skrisdamas virš šios vietos jaučiausi kaip sapne. Žmonės čia taip pat buvo šilti ir draugiški, o jų nuostaba matant paramotorį tik dar labiau kėlė šypseną.

Sostinė Tirana buvo kitokia – spalvinga, chaotiška, pilna energijos. Spalvoti pastatai, judrios gatvės ir jaukios kavinės paliko stiprų įspūdį. Čia praleidau laiką tyrinėdamas vietinį gyvenimą, ragaudamas tradicinį maistą – ypač rekomenduoju byreką ir tavę kosi.

Ši kelionė buvo daugiau nei tik skrydis ar miestų lankymas. Tai buvo susitikimas su Albanijos grožiu, jos žmonėmis ir jų svetingumu. Paramotoris man leido pamatyti šalį iš tokios perspektyvos, kurios nepamiršiu niekada. Jei kada svarstysite, kur keliauti, Albanija tikrai verta jūsų dėmesio – ir kas žino, gal ir jūs pakilsite į dangų, kad pamatytumėte šį Balkanų stebuklą iš viršaus?