Antrasis apsilankymas Albanijoje 2018-aisiais: pažįstamas grožis ir kelionė už jos ribų

Albanija 2018

2018 metais grįžau į Albaniją – šalį, kuri po pirmojo apsilankymo jau buvo palikusi gilų įspūdį mano širdyje. Šį kartą viskas atrodė kitaip: jau pažįstami vaizdai, miestai ir žmonės kėlė jaukumo jausmą, tarsi grįžčiau namo. Tas savotiškas nuspėjamumas, kai žinai, ko tikėtis, leido man atsipalaiduoti ir pamatyti dar daugiau – atrasti tai, ko nepastebėjau pirmą kartą. Ši kelionė truko net dvi savaites, ir ji neapsiribojo vien Albanija. Po jos sekė skrydžiai Graikijoje, kurie tapo dar vienu nuotykių kupinu skyriumi.

Albanijoje viskas atrodė taip sava. Dureso šurmulys, Vlorės ramybė, Sarandės žavesys ir Ksamilio rojaus kampelis – šį kartą galėjau neskubėti, mėgautis kiekviena akimirka ir giliau pajusti vietos dvasią. Skraidymas paramotoriu virš pakrantės vėl dovanojo neapsakomus vaizdus: žydra jūra, kalnų kontūrai ir maži kaimeliai, kurie jau atrodė kaip seni draugai. Vietiniai mane atpažino – mojo rankomis, šypsojosi, o kai kurie net prisiminė mano pirmąjį skrydį. Tas ryšys su žmonėmis ir vieta buvo neįkainojamas.

Tačiau šį kartą Albanija buvo tik pradžia. Po jos su draugais nusprendėme keliauti į Graikiją ir paskraidyti ten. Pirmasis etapas – šiaurės vakarų Graikijos pakrantė. Skrisdami virš šios vietos grožėjomės laukiniais paplūdimiais ir uolėtomis įlankomis, kurios priminė Albanijos pakrantę, bet turėjo savo unikalų charakterį. Vėjas čia buvo palankus, o vaizdai iš viršaus – kvapą gniaužiantys.

Tada atėjo metas Meteora – vietai, kuri mane tiesiog užbūrė. Tie milžiniški akmens stulpai, ant kurių stovi vienuolynai, atrodė tarsi iš kito pasaulio. Meteora paliko neišdildomą įspūdį: ramybė, mistika ir gamtos didybė susiliejo į vieną. Nors labai norėjosi paskraidyti ir čia, nusprendėme to nedaryti. Paramotorių keliamas triukšmas būtų sudrumstęs šią užburiančią tylą, o to nenorėjome. Vietoj to tiesiog vaikščiojome, stebėjome ir leidome sau pasinerti į šios vietos magiją.

Kelionė tęsėsi šiaurės rytinėje Graikijos pakrantėje, kur vėl pakilome į dangų. Skraidymas čia buvo kitoks – pajutau šiaurinio vėjo gaivą, o apačioje driekėsi miškai ir kalvos. Galiausiai pasiekėme didingąjį Olimpo kalną – mitų ir legendų namus. Stovėti prie šio kalno papėdės ir matyti jo viršūnę, paskendusią debesyse, buvo neįtikėtina. Skraidėme netoliese, grožėdamiesi jo didybe. Tai buvo tarsi pagarba gamtai ir istorijai, kurią šis kalnas įkūnija.

Ši antroji kelionė į Albaniją ir toliau į Graikiją buvo apie tai, kaip pažįstamas grožis gali atverti duris naujiems atradimams. Dvi savaitės prabėgo kaip akimirka, bet jos paliko prisiminimus, kurie lydės mane dar ilgai. Albanija man tapo tarsi antruoju namu, o Graikija – vieta, kurią dar tikrai aplankysiu. Jei mėgstate nuotykius ir laisvę danguje, tokia kelionė – būtent tai, ko reikia sielai.