Mano pirmasis skrydis: 2014-ųjų sausio 3-ioji Kauno oro uoste

   Mano pirmasis pakilimas 2014 m

Pirmasis skrydis – tai akimirka, kurios niekada nepamiršiu. Jis įvyko 2014 metų sausio 3 dieną Kauno oro uoste, prižiūrimas mano instruktoriaus Raimio (liaudyje vadinamas Raimucka). Tai buvo diena, kai mano svajonė pakilti į dangų tapo realybe, ir nors kelias iki to momento nebuvo lengvas, jis buvo vertas kiekvienos sekundės.

Prisimenu, kaip stovėjau ant žemės, pasiruošęs paramotoriui, o širdis daužėsi iš jaudulio ir truputėlio baimės. Pakilimas nevyko sklandžiai – prireikė net trijų bandymų. Pirmuosius du kartus kažkas nesuveikė taip, kaip tikėjausi: gal vėjas, gal mano judesiai dar nebuvo tokie užtikrinti. Bet trečiasis kartas buvo lemiamas. Pajutau, kaip sparnas išsiskleidžia, kaip variklis įgauna galią, ir staiga – atsiplėšiau nuo žemės. Tas jausmas, kai kojos palieka paviršių, o horizontas pamažu leidžiasi žemyn, yra neapsakomas. Laisvė, lengvumas, adrenalinas – viskas susiliejo į vieną.

Pakilęs į dangų pirmą kartą pamačiau Kauną tokiomis akimis, kokiomis jo dar nebuvau regėjęs, nors čia gyvenu nuo pat gimimo. Apačioje driekėsi balto sniego užklotos pievos, namų stogai spindėjo žiemos šviesoje, o miestas atrodė tarsi miniatiūrinis paveikslas. Vaizdai buvo tokie gražūs, kad net sunku apsakyti – tarsi kas būtų nutapęs tobulą žiemos peizažą vien tam, kad aš jį pamatyčiau iš viršaus. Nemunas, vingiuojantis per miestą, atrodė kaip sidabrinė juosta, o tolumoje matomi kalneliai ir miškai tik dar labiau pabrėžė šios akimirkos magiją.

Raimis, mano instruktorius, buvo šalia – jo patarimai ir ramybė padėjo man jaustis saugiai. Jis stebėjo kiekvieną mano judesį, o kai pagaliau pakilau, girdėjau jo padrąsinimus per raciją. Tai buvo ne tik skrydis, bet ir bendra kelionė – pirmasis žingsnis į dangų, kuriame jis mane lydėjo.

Skrydis truko neilgai, bet jis pakeitė mane visam laikui. Kai nusileidau, jaučiausi kitoks – tarsi būčiau peržengęs ribą tarp svajonių ir realybės. Kaunas, mano gimtasis miestas, nuo tos dienos tapo dar brangesnis, nes pamačiau jį iš tokios perspektyvos, kurią ne kiekvienas gauna patirti. Balto sniego užklota žemė, šaltas sausio oras ir tas pirmasis pakilimas – tai prisiminimai, kurie lydės mane visą gyvenimą.

Šis skrydis buvo tik pradžia. Jis uždegė manyje aistrą skraidyti, atrasti naujus horizontus ir pamatyti pasaulį iš viršaus. Jei kada svajojate pakilti į dangų, galiu pasakyti viena – verta. Tas jausmas, kai atsiplėši nuo žemės, yra nepalyginamas niekuo.

Skrydžiai parasparniu yra nepagydoma liga. Jei jau susirgai, tai visam gyvenimui...